Jėzaus Kristaus teismo procesas, priešingai tuo metu galiojusioms teisinėms procedūroms, organizuotas išskirtinės skubos tvarka švenčių išvakarėse. Jėzaus teisme ne tik niekas negynė, jis dar buvo spaudžiamas liudyti prieš save. Apie daugybę Jėzaus teismo proceso pažeidimų ir apie tai, ar galėjo Pilotas pasielgti kitaip kalbamės su Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja docente Aušrele Požėraite ir Mykolo Romerio bei Vytauto Didžiojo universitetų dėstytoju, teisės daktaru Mariumi Jonaičiu.
Jėzaus Kristaus laikais žydų tauta gyveno Romos imperijos priespaudoje. Kaip laisvai galėjo tvarkytis žydai savo žemėje?
A. Požėraitė: Žydai turėjo plačią autonomiją religijos srityje. Teisines problemas ir konkrečias bylas svarstė Sinedrione – institucijoje, kurią galima laikyti mūsų Seimo ir kartu Aukščiausiojo teismo atitikmeniu. Sinedrione nuolat posėdžiaudavo apie 70 išminčių, kurių daugumą sudarė sadukiejai ir fariziejai. Be religinių klausimų, žydai turėjo autonomiją ir socialinėje plotmėje, kiek tai būdavo susiję su jų pagrindiniu, vadinamuoju Mozės įstatymu. Šis įstatymas buvo kaip konstitucija, kurią reikėjo nuolat aiškinti. Tą Sinedrionas ir darė.
M. Jonaitis: Užkariaudami svetimas teritorijas (Judėja 6-aisiais mūsų eros metais tapo Romos provincija) romėnai nesunaikindavo vietos gyventojų savivaldos. Kolegė teisingai pažymėjo, kalbėdama apie Sinedrioną, kad tai buvo aukščiausia jurisdikcinė teisminė institucija. Sinedriono kompetencijai buvo palikti spręsti ne tik religijos srities, bet ir bendrai vietos papročių klausimai.
Kalbant apie teisminę valdžią, reikia pasakyti, kad bylų, kurias sprendė Sinedrionas ir kurias nagrinėjo provincijos vietininkas, kategorijos buvo skirtingos. Neveltui Jėzaus procesas pirmiausiai prasideda Sinedrione, kur keliamas klausimas dėl žydų papročių, dėl jų religijos nuostatų laikymosi. Toliau, procesui jau persikėlus pas Pilotą, kalbama apie romėnų teisės pažeidimus, apie kėsinimąsi į viešąją tvarką.
Koks oficialus kaltinimas mestas Jėzui?
A. Požėraitė: Pirmiausia bandyta primesti liaudies kurstymą, bet dėl prieštaringų liudininkų parodymų šis kaltinimas nepasitvirtino ir liko tik kaltinimas piktžodžiavimu. Tačiau to tariamo piktžodžiavimo turinys nebuvo aiškus. Tarkime, jeigu iš tikrųjų turėta omenyje tai, kad Jėzus leido aplinkiniams suprasti esąs mesijas, tai galima pasakyti, kad Sinedrionas tikrai nebuvo ta vieta, kur galėjo būti nustatinėjamas kokio nors asmens atitikimas mesijiškumo kriterijams. Tai tiesiog nėra teisinis klausimas. Kita vertus, piktžodžiavimas jokiu būdu nėra tas nusikaltimas, kuris būtų baudžiamas mirtimi.
Evangelijose rašoma, kad fariziejai jau iš anksčiau buvo nutarę Jėzų nužudyti.
A. Požėraitė: Šita nuolatinė įtampa visą laiką evangelijose išlieka, bet jeigu Jėzus iš tikrųjų būtų padaręs kriminalinį nusikaltimą, tai būtų suimtas gerokai anksčiau ir tikrai ne nakties, o dienos, metu. Neveltui Jono evangelijoje rašoma, kad Jėzus klausė, kodėl jo suimti atėjo naktį? Jis juk viską skelbė ir mokė viešai, ir visi, kas tik norėjo, galėjo išgirsti.
Ar tai, kad Jėzus gydydavo šabo dieną, tikrai galėjo sukelti tokį didelį įniršį ir troškimą Jo atsiskratyti?
A. Požėraitė: Tokie piktinimaisi vieni kitais būdavo įprasti. Evangelijose galima matyti skirtingų religinių filosofinių mokyklų, pavyzdžiui, fariziejų, sadukiejų ar esėjų nesutarimus ir tarpusavio priešiškumą. Dabar dar iškilo ir Jėzaus mokykla. Visų mokyklų atstovai vieni kitiems negailėdavo grubių epitetų. Tuo metu tai buvo norma. Pavyzdžiui, esėjus, gyvenusius uždarose beveik vienuoliškose bendruomenėse piktino kunigų veikla. Jie pristatydavo į šventyklą aukas, kurių reikalavo įstatymas, bet patys aukojimuose nedalyvaudavo, nes jų įsitikinimu vyriausieji kunigai neatitiko religinio idealo ir tai, kas vykdavo šventykloje, buvo piktžodžiavimas, šventvagystė.
Ir visgi visos šios grupės sugebėjo tarpusavyje sugyventi, o štai Jėzaus su mokiniais norėta nusikratyti. Ar Jo mokymas piktino labiau nei kitų?
A. Požėraitė: Labai sunku pasakyti, kas įvyko, nes, pavyzdžiui, skaitant istoriko Juozapo Flavijaus (I a pab.) žydų istoriją matyti, kad Judėjoje vis atsirasdavo kokių nors anarchistų, kurie skelbdavosi esą mesijai ir kviesdavo liaudį sukilti. Visa tai labiausiai turėjo kliūti romėnams, o ne žydų bendruomenei.
Kita vertus, svarbu žiūrėti, kas dalyvavo Jėzaus teisme, kieno religiniai mokymai labiausiai kirtosi su krikščioniškais mokymais. Skaitant Apaštalų darbus atrodo, kad labiausiai su Jėzaus mokinių skelbiama žinia nesutiko sadukiejų frakcijos mokymai, nes sadukiejai neigė mirusiųjų prisikėlimą ir nelaukė ateinant mesijo. Tuo tarpu būtent sadukiejai kartu su aukštaisiais kunigais buvo artimiausi Romos valdžiai, galima sakyti, elitas, kadangi Jeruzalės šventykla buvo ir administracinis Judėjos provincijos centras. Jos kunigija su vyriausiuoju kunigu priešaky turėjo aukščiausią religinę ir politinę atsakomybę.
Ar evangelijose aprašytas Jėzaus teismo procesas atitiko to meto žydų teisės nuostatas? Ar esama jame procedūrinių klaidų?
A. Požėraitė: Faktiškai visas teismo procesas buvo ne procesas, o farsas. Visų pirma, toks kriminalinis teismas, kai yra sprendžiamas žmogaus gyvybės klausimas, negalėjo vykti naktį. Apskritai, Sinedrionas turėjo teisę bylas spręsti tiktai dieną – pradedant pirmuoju aukojimu šventykloje auštant ir baigiant paskutiniuoju aukojimu prieš sutemstant. Taip pat, teismas jokiu būdu negalėjo vykti per šventes – ir taip pat švenčių išvakarėse, švenčių naktį. Tuo tarpu evangelijose nurodoma, kad Jėzaus teismas vyko arba per patį Pesachą, arba Pesacho išvakarėse. Teismas paprasčiausiai neturėjo tuo metu vykti. Teisminės procedūros negalėjo vykti ir privačiai, slapta. Visi tokios bylos etapai privalėjo būti atviri. Galiausiai, Jėzus turėjo turėti gynėją. Šiuo atveju gynėjo nebuvo. Taigi, tai, kas vyko, iš tikrųjų nederėjo su jokiomis žydų teisinėmis normomis ir procedūromis.
Kaip reikėtų vertinti tai, kad piktžodžiavimo pripažinimo buvo išsireikalauta iš paties Jėzaus?
A. Požėraitė: To meto teisėje egzistavo draudimas kaltinamajam liudyti pačiam prieš save. Tuo labiau neteisėta buvo žmogų spausti, versti prieš save liudyti. Toks spaudimas Jėzui tikrai buvo galiojusios teisinės nuostatos pažeidimas. Galima pridėti dar ir tai, kad byla, kurios metu svarstomas žmogaus gyvybės klausimas, negalėjo būti sprendžiama paskubomis. Turėjo praeiti bent viena para, o pagal evangelinius pasakojimus darome išvadą, kad viskas įvyko vos ne per pusdienį – naktį ir paryčiais.
Kokia tokios skubos logika?
A. Požėraitė: Vienintelė galima logika yra susidorojimas – visiškai brutaliai, pažeidžiant absoliučiai visas teisines nuostatas.
Sinedrionui nusprendus, kad Jėzus turi būti nuteistas mirtimi, jis vedamas į pretorijų. Kas tai per vieta?
M. Jonaitis: Tai yra vieta, kurioje paprastai vykdavo teismo procesai, kur provincijos vietininkas – šias pareigas tuo metu ėjo Poncijus Pilotas – nagrinėdavo bylas. Apskritai, reikia pasakyti, kad pretorius Romoje yra kertinė figūra, aplink kurią sukasi visa romėnų teisė. Jo funkcijas provincijoje atlikdavo vietininkas.
Taigi, Jėzus nuvedamas į vietą, kur vyksta teismo procesai, kur nagrinėjamos bylos. Nėra žinoma, kurioje konkrečioje Jeruzalės vietoje anuomet buvo pretorijus, bet tai turėjo būti romėnų vietininko vertas pastatas, kartu užtikrinantis galimybę įgyevendinti vieną svarbiausių romėnų teismo proceso principų – bylos nagrinėjimo viešumą. Žinome, kad jau pretorijuje šiuo atveju to viešumo principo buvo laikomasi – į jį žydai nėjo dėl religinių sumetimų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų vakarienę, nes įžengimas į pagonio buveinę tam būtų užkirtęs kelią.
Pilotas išeina laukan ir klausia: kuo kaltinate šį žmogų? Sinedriono teisme Jėzus žydų kaltinamas tuo, kad tituluojasi Dievo sūnumi. O kokie kaltinimai jam pateikiami pretorijojuje?
M. Jonaitis: Kaltinimai, kurie Jėzui reiškiami Piloto akivaizdoje, jau yra visai kitokie, kadangi tokios veikos, kaip piktžodžiavimas ar titulavimasis Dievo sūnumi vargu ar būtų ypatingai atkreipusios provincijos vietininko Piloto dėmesį. Dabar Jėzus kaltinintas tuo, kad kursto liaudį sukilti, ragina valdžiai nemokėti mokesčių.
Turbūt pats sunkiausias kaltinimas, kuris vėliau užrašomas ir pakabinamas ant kryžiaus virš Jėzaus galvos, yra imperatoriaus didybės įžeidimas. Šis kriminalinis, baudžiamasis nusikaltimas valstybei pirmiausia suprantamas kaip tiesioginis kėsinimasis į imperatoriaus gyvybę, bet taip pat kaip imperatoriui rodoma nepagarba ar jam adresuota kritika. Šiuo atveju Jėzui imperatoriaus įžeidimas buvo inkriminuojamas atsižvelgiant į tai, kad jis titulavosi žydų karaliumi. Jėzų kaltinę žydai kartojo neturintys karaliaus, tiktai ciesorių, imperatorių. Tokio titulo priskyrimas sau ir buvo laikomas imperatoriaus įžeidimu, sunkiu nusikaltimu.
Kodėl teismo metu Jėzaus niekas negynė? Kaip Sinedriono teisme, taip ir pretorijuje, yra tik Jėzus, jo kaltintojai ir Pilotas.
M. Jonaitis: Tikslių šaltinių ir neginčijamų duomenų apie tai, kokia tvarka anuomet vykdavo teismo procesas, nėra, bet linkstama prie nuomonės, kad gynėjo dalyvavimas bylos nagrinėjime nebuvo privalomas. Kitas dalykas, kad atsakydamas į Piloto klausimą, ar yra žydų karalius, t. y. ar pripažįsta, kad yra, kaip jį kaltina, Jėzus nesigina nuo kaltinimo ir niekaip neprieštarauja, o pagal romėnų proceso teisę toks kaltinamojo veiksmas baudžiamojoje byloje turi būti kvalifikuojamas kaip jam metamų kaltinimų pripažinimas.
Na, o tos nesunkiai pastebimos Piloto pastangos Jėzų paleisti pirmiausia aiškintinos tuo, kad Pilotas puikiai suprato titulo karalius tikrąją reikšmę. Iš tikrųjų toks titulas gali būti suprantamas dvejopai ir Pilotui buvo aišku, kad savo karališkumą pripažinęs Jėzus omenyje turėjo būtent mesijinę, o ne politinę titulo prasmę.
Iš tikrųjų Jėzui pripažinus, kad jis yra karalius, Pilotas išėjo pas žydus ir jiems pasakė nerandantis Jėzaus jokios kaltės. Vadinasi, Pilotas aiškiai suprato Jėzaus karaliavimą ne kaip grėsmę imperijai, o kaip religinę prasmę. Ką turėjo daryti Pilotas, jau supratęs, kad Jėzus pagal Romos imperijos teisę nėra joks nusikaltėlis?
M. Jonaitis: Įsitikinęs, kad kaltinamojo veiksmuose nėra to pažeidimo, kuriuo jis yra kaltinamas, sudėties, Pilotas turėjo atsisakyti patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir paleisti.
Žinome, kad Jėzus dar siunčamas pas Erodą. Kas toks buvo Erodas ir kaip jis susijęs su Pilotu? Kodėl Jėzus siunčiamas Erodui?
M. Jonaitis: Šis Piloto gestas – Jėzaus siuntimas pas Erodą – aiškintinas tuo, kad Pilotas paprasčiausiai norėjo tokiu būdu pagerinti savo santykius su Erodu, kurie prieš tai buvo pakankamai įtempti. Tačiau matome, kad Erodas visgi sugrąžina teisiamąjį Pilotui, pripažinęs, kad būtent Piloto kompetencijoje yra šitos bylos nagrinėjimas. Juo labiau, kad Erodas yra Galilėjos teatrarhas ir būdamas Jeruzalėje jisai jokių teisminių funkcijų įgyvendinti negalėjo.
Galima susidaryti vaizdą, kad Pilotas Jėzų nuplakdina tikėdamasis, kad žydams tokios bausmės visgi pasirodys gana. Ar tai buvo atskira bausmė, ar tik mirties bausmės sudėtinė dalis?
M. Jonaitis: Romėnų teisė įvairiai traktavo nuplakdinimo bausmę. Ji galėjo būti skiriama ir kaip pagrindinė, ir kaip papildoma bausmė. Kita vertus, istoriniai šaltiniai patvirtina, kad romėnų teismų praktikoje nuplakdinimas dažnai praktikuotas prieš nukryžiavimą.
Kalbant apie šį konkretų teismo procesą, reikia pasakyti, kad Jėzus buvo teisiamas pagal taip vadinamą cognitio extra ordinem proceso tvarką. Tai operatyvumu pasižymintis teismo procesas, kai bylą nagrinėjantis teisėjas turi labai plačią diskrecijos teisę, plačias galimybes nuspręsti, kokią bausmę parinkti kaltinamajam. Atsižvelgiant į visas žinomas aplinkybes, manau, kad šiuo atveju Pilotas siekė išvengti mirties bausmės paskyrimo ir bylą norėjo užbaigti nuplakdinimu.
Gal galite papasakoti apie paprotį Velykų proga paleisti vieną suimtąjį – ar Romos vietininkas, šiuo atveju Pilotas, tikrai turėjo tokią teisę?
M. Jonaitis: Tai veikiausiai buvo dar vienas Piloto manevras, dar viena galimybė, kurią Pilotas bandė išnaudoti mėgindamas Jėzų paleisti. Toks teisės institutas kaip amnestija romėnų teisei buvo žinomas ir ypatingai pirmojo amžiaus pabaigoje taikomas, tačiau dažniausiai romėnams svarbių sukakčių, žymių įvykių progomis. Vargu ar nukariautos žydų tautos religinę šventę būtų galima laikyti tokiu svarbiu romėnams įvykiu. Daug abejonių kelia ir klausimas, ar toks sprendimas galėjo priklausyti provincijos vietininko kompetencijai, kadangi dažniausiai amnestiją taikydavo pats imperatorius arba senatas.
Ar galėjo Pilotas ignoruoti žydų interesą ir priimti kitokį sprendimą, t.y. skirti kitą bausmę arba išvis Jėzų paleisti? Ir kokios būtų to pasekmės?
M. Jonaitis: Pilotas tokią galimybę turėjo. Visų pirma tai yra susiję su labai plačia jo diskrecija nagrinėjant bylas jau minėta cognitio extra ordinem tvarka.
Kas nulėmė, kad Jėzus visgi atiduodamas nukryžiuoti? Labiausiai Pilotą išgąsdino žydų pasakymas, kad jeigu šis Jėzų paleis, tuomet nebebus ciesoriaus draugas, nes kiekvienas, kuris skelbiasi karaliumi, prieštarauja ciesoriui. Būtent šituose žodžiuose ir slypi tai, kas galiausiai sustiprino Piloto ryžtą. Tai buvo atvirai mestas grasinimas ir jeigu Pilotas vis dėlto būtų nusprendęs Jėzų paleisti, pats galėjo būti apkaltintas tuo pačiu imperatoriaus didybės įžeidimu. Tai, aišku, būtų turėję labai skaudžių pasekmių jam pačiam – ne tik karjeros pabaigą, bet ir galimą teismą.
Pilotą išgąsdino dar ir tai, kad apskritai jo santykiai su žydų elitu buvo itin prasti, ir kartą žydai jau skundė Pilotą imperatoriui. Ta situacija tuomet pasibaigė žydų naudai, todėl Pilotas baiminosi naujų skundų savo atžvilgiu. Tai turbūt ir yra pagrindinis motyvas dėl ko jis, neatsižvelgdamas į tai, kad nebuvo konstatuota Jėzaus kaltė, visgi pasiryžo atiduoti jį nukryžiuoti.
Vytautas Raškauskas,Vytis Turonis
